Текст и перевод песни G&G Sindikatas - Žaibo Rykštė

Žaibo Rykštė

Šimtai kapuose
O tie, kurie liko, spjaudo krauju
Galabijom slibiną
Bet iš karto keitėm nauju
Nuolankūs ponai trobose ūmūs
Šventas prasčioko naivumas
Ponai rūmų nestato
Ponai rankų nesitepa
Čia tu mėšle
Jie nejaučia nepritekliaus
Kaip kilpa virsta veržiamas diržas
O to, kas juos ponais padarė, pamiršo
Ei, kur tu, tas kursai viršuje
Teesie, bet dangus dosnus ne visiems, deja
Laukinės vapsvos, buki geluonys
Laižosi aplink stalą susėdę grobuonys
Mes tik žmonės – kūnas, kraujas
Kiek galima šitaip gyvent ištiesus saują
Kažkas privalo pakilt nuo stalo taręs:
Pakaks, netgi mužiko kantrybė turi ribas
Šaknim iš žemės
Reiks, jon ir grįšiu
Tegul smarkiau perkūnas žaibo rykštėm tranko
Aš atėjau čia su savo teisybe
Su ąžuolu
Savo tuščiu akmeniu savo rankoj
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti
Kas iš gyvenimo, jie gailiesi galėjęs gimti
Žodis – niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas
Razbaininkai – mūsų istorijos dalis
Plėšikas ar vagis netarnaus, kam nors geriau įspirs
O caro neteisybę žaboti reikia
Ten Blindos šaika viltį suteikia
Yra drąsių ir šiais laikais, kurie netyli
Kovoja su ponaičiais, kurie save tik myli
Mums Lietuva – ne karvė melžiama
O kaip sesuo, kaip tėvas, brolis, kaip šventa mama
Mužikai su bizūnais ieškot teisybės eidavo
Dvarams ir ponams romantikos suteikdavo
Vienu šventu kirčiu pakeisdavo jų tvarką
Jiems skauda, maldauja, už nuodėmes jie verkia
Miškai nuo seno patapdavo namais
Sukilėlius slėpdavo visais laikais
Ar partizanas, ar plėšikas – svarbu, ne kas esi
O kam tarnauji, kuom gyveni, į ką tiki
Už tavo garbę, laisvę, už saugų rytą
Už meilę ir teisybės skydą
Sukilt prieš demonus aš pasiruošęs
Brolau, galąsk ginklus, pašventink ir laikyk paruošęs
Ir jeigu upės virs kraujo takais
O pelkės – bevardžiais niūriais kapais
Vadinasi, yra teisybė, yra dangus
Nubaus mane, o baudėją baus mano sūnus
Keli metai šnabždesiai mane naktimis kelia
Vos prabudus jie atgal į mišką neria
Nekreipiau dėmesio, kol po gero mėnesio supratau
Ne tik aklas – kurčias buvau
Garsai visą laiką man istoriją pasakojo
Kiek praleidau, kol išgirdau
Klausiaus akis užmerkęs, kad neišgąsdinčiau
Ryte atsikėlęs, viską užsirašiau
Istorija buvo apie drąsą
Istorija apie likimą
Drąsių žmonių šaly
Apie išlikimą
Parduotus tėvus, brolius išduotus
Kankintus vaikus ir išskirtus mylimuosius
Kiekvienas žodis papasakotas buvo tiesa
Dūriais į širdį, aštriais kaip yla
Krauju užrašytos istorijos tęsiasi
Tiktai šį kartą išaušo mūsų diena
Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti
Kas iš gyvenimo, jie gailiesi galėjęs gimti
Žodis – niekas, jeigu pilkas
Kas iš tavęs, jeigu silpnas

Lightning Bolt

Hundreds lie in graves,
Those who remain spit blood with rage.
We slew the dragon in its lair,
But another quickly took its chair.
Humble serfs, within their huts they fume,
The naivety of peasants, their doom.
Lords build no palaces, you see,
Their hands stay clean, eternally.
You're in the muck, while they,
Feel no hardship, come what may.
Like a noose, the tightening belt constricts,
They've forgotten what made them so rich.
Hey, you up there, riding high,
Remember, the heavens aren't for all, oh my.
Wild wasps with stingers blunt,
Predators gathered, their feast they flaunt.
We're just people, flesh and blood,
How long must we live with an outstretched hand, in the mud?
Someone must rise from the table and say:
Enough! Even a peasant's patience has its day.
From the earth, my roots I claim,
And to it, I shall return again.
Let the thunder roar, with lightning's might,
I come with my truth, to set things right.
With an oak so strong,
And an empty stone held tight in my palm.
What good is your truth, if you don't defend,
What good is life, if you wish it would end?
Words are nothing, if they're gray and meek,
What good are you, if you're too weak to speak?
Outlaws, a part of our history's fold,
A thief or robber won't serve, but kick you, bold.
The Tsar's injustice must be defied,
Blinda's gang gives us hope inside.
Even now, the brave ones raise their voice,
Against the lords who only rejoice.
Lithuania's not a cow to be milked dry,
But a sister, father, brother, under the sky.
With flails in hand, peasants sought what was right,
To manors and lords, they gave a fright.
With one holy strike, their order defied,
They cried and begged, for their sins they cried.
Forests have been our home since days of yore,
Sheltering rebels forevermore.
Partisan or bandit, it matters not who you seem,
But who you serve, how you live, and in what you believe.
For your honor, freedom, for a safe tomorrow,
For love and the shield of truth we borrow.
I'm ready to rise against the demons' hold,
Brother, sharpen your weapons, blessed and bold.
And if rivers turn to bloody trails,
And swamps become grim, nameless vales,
Then there is justice, and heaven above,
He'll punish me, and my son will punish the one I love.
For years, whispers wake me in the night,
As I wake, they vanish from sight.
I paid no mind, until a month went by,
I realized I was not just blind, but deaf, oh my.
Sounds told me stories all along,
How much I missed, while I was strong.
I listened with closed eyes, so as not to scare,
Waking up, I wrote down all that was there.
The story was about courage and might,
A story about fate, day and night.
Of brave people in a land of strife,
About survival, and the essence of life.
Of fathers sold, and brothers betrayed,
Children tortured, and lovers dismayed.
Every word spoken was the truth untold,
Piercing my heart, sharp and cold.
Stories written in blood continue to flow,
But this time, our day has come, you know.
What good is your truth, if you don't defend,
What good is life, if you wish it would end?
Words are nothing, if they're gray and meek,
What good are you, if you're too weak to speak?