Текст песни Arbata - Foje

Vienas mano pazistamas, tai buvo tu jo tikrai nezinai,
Jisai sugalvojo keista buda kaip suvesti saskaitas su
Gyvenimu. Jis buvo silpnas ir nesugebejo islaukti.
Vakere prilde vonia vandens, isjunge sviesa, kad
Nematytu kraujo, atsisedo ir, ikises rankas i vonia,
Astriomis aprudijusiomis zirklemis persipjove venas.
Ryte kazkas rado jo balta kuna raudonam vandeny.
As nenoriu taip zaist
As noriu kad mano gyvenime
Viskas butu tikra
Tiek meile tiek mirtis
Tiek dziaugsmas
Viena mergina, kurios vardo nenoriu as prisiminti,
Gyveno be galo idomu gyvenima. Ji turejo du vaikinus.
Vienas is ju jau ruosesi tapti jos vyru ir naiviai
Pasitikedamas ja, rupinosi ju artejanciu seimyniniu
Gyvenimu. Antrasis... antrasis apie tai nezinodamas,
Buvo iki ausu ja isimylejes. O ji negaledama
Nuspresti, kuris yra tinkamesnis, geresnis, myledavosi
Tai su vienu, tai su kitu. Ir vien diena pasijutusi
Nescia, ji jau nebezinojo, kuris yra tevas.
As nenoriu taip zaist
As noriu kad mano gyvenime
Viskas butu tikra
Tiek meile tiek mirtis
Tiek dziaugsmas
Yra tokiu, kurie matydami pinigus nori juos paimti.
Rade alkoholi nori ji isgerti. Pastebeje zavia moteri,
Troksta nutempti ja i lova ir liesti savo purvinomis
Rankomis. Viena diena jie susirgs nepagydoma liga ir
Dves klaikioj agonijoj.
As nenoriu taip zaist
As noriu kad mano gyvenime
Viskas butu tikra
Tiek meile tiek mirtis
Tiek dziaugsmas