Текст и перевод песни Royce - Poetas

Poetas

Kai eina jis minioj išvargęs ir nuleidęs galvą,
Kiek palinkęs priekin, nedrąsiu žingsniu,
Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvio
Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, -

Praeivių veiduose lengvas pašaipos šešėlis
Pranašumo jausmo pagimdyta šypsena.
Ir užgaulingi žodžiai kol lyg fantomas pasikėlęs
Vėl išnyksta gatvių tamsoje.

Sujungdamas visus į vieną šeimą
Kaskart stiprėjančia gaida,
Tas žodis, juos padegdamas, ateina
Ir puldamas tarsi audra.

Bet būna dienos, kai galingų rampų spinduliuos
Jis atsiranda vėlei prieš tą pačią minią,
Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos,
Jau nebe savo skausmą, nebe savo laimę mini.
Poetas.
Poetas.
Poetas.
Poetas.

Poets

When he walks in the crowd, tired and with his head down,
Slightly leaning forward, with a timid step,
And when from his lifeless and colorless face
Two eyes gaze into the distance with a meaningless gaze,

On the faces of passers-by light shadow of mockery
A smile born of a sense of superiority.
And deceitful words which like a phantom having risen
Again disappear in the darkness of the streets.

Uniting all into a single family
With ever stronger intonation,
That word, setting them ablaze, comes
And striking like a storm.

But there are days when in the radiance of powerful ramps
He again appears before the same crowd,
And, it seems, transformed by otherworldly light,
No longer speaks of his own pain, not of his own happiness.
Poet.
Poet.
Poet.
Poet.