Текст песни Poetas - Royce

Kai eina jis minioj išvargęs ir nuleidęs galvą,
Kiek palinkęs priekin, nedrąsiu žingsniu,
Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvio
Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, -

Praeivių veiduose lengvas pašaipos šešėlis
Pranašumo jausmo pagimdyta šypsena.
Ir užgaulingi žodžiai kol lyg fantomas pasikėlęs
Vėl išnyksta gatvių tamsoje.

Sujungdamas visus į vieną šeimą
Kaskart stiprėjančia gaida,
Tas žodis, juos padegdamas, ateina
Ir puldamas tarsi audra.

Bet būna dienos, kai galingų rampų spinduliuos
Jis atsiranda vėlei prieš tą pačią minią,
Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos,
Jau nebe savo skausmą, nebe savo laimę mini.
Poetas.
Poetas.
Poetas.
Poetas.